Straipsnis apie aukštaitišką etnoarchitektūrą iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ 2012m. vasaris, NR.2 “ Aukštaitijos naujovės neaplenkia“. Straipsnyje yra ir interviu su architekte Svajone Pociene.

Žurnalas „Statyba ir architektūra“
Kristina Buidovaitė

AUKŠTAITIJOS NAUJOVĖS NEAPLENKIA

Tradicinių sodybų veidą keičia naujos technologijos ir gyventojų įpročiai

Paveldosaugininkai ir saugomų teritorijų darbuotojai skambina pavojų varpais – etnografiniai kaimai nyksta.
Aukštaitijos paveldas – irgi ne išimtis. Kol valdininkai rengia etnografinių kaimų išsaugojimo programas ir nesutaria, kieno kišenėje ieškoti lėšų vertingiems statiniams restauruoti, šių kaimų gyventojai skundžiasi, kad patys ir norėdami neišgali tvarkytis pagal paveldosaugos reikalavimus.

Viliojantis regionas

Aukštaitija nuo seno garsėja nuostabia gamta, todėl svajojančių čia įsikurti pilni asfaltuoti Lietuvos miestai. Ypač žemių savininkus traukia vieni gražiausių šalies kampelių – Labanoro regioninis ir Aukštaitijos nacionalinis parkai. Tad šio krašto gyventojai ir naujakuriai noriai rekonstruoja senąsias ar stato naujas sodybas. Pasitaiko, kad ir apeidami įstatymus. Maža ką stebina neteisėtai išduoti statybos leidimai, naujai suręsti pastatai, vadinami pirtimis, ar pamatais vaizdingoje Labanoro regioninio parko

Dėl dar palyginti neseniai naudota aukštaitiškų kluonų statybai. Seniesiems svirnams būdingi originalios konstrukcijos stogai su dviguba stogo danga, vadinamuoju pavalu. Skliauto formos stogas buvo renčiamas iš rąstų kaip sienos tąsa. Ant jo antru sluoksniu buvo klojama šiaudų, nendrių ar kita danga. Taip būdavo įrengiamos patikimos nuo vagysčių apsaugotos patalpos. Manoma, kad panašūs rentiniai trobesiai statyti jau prieš 1000 metų visoje Šiaurės Eurpoje. Vakarų Aukštaitijoje kluonai ir tvartai statyti siauresni, ilgesni. Rytų Aukštaitijoje – kresnesni, aukštais keturšlaičiais arba pusskliautiniais, pėdinės konstrukcijos, vėliau – gegniniais dvišlaičiais stogais. Rytų Lietuvoje yra išlikusių ir kvadrato ar stačiakampio plano diendaržių tvartų, kurie išsiskiria aukštais pėdinės permetinės konstrukcijos stogais ir centre išilgai pastato į žemę įkastais stulpais – pėdžiomis.

XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės sodyboje pastatų skaičius svyravo nuo dviejų iki šešių. Mažažemių sodybose buvo vos vienas ar du trobesiai, tradicinę vidutinioko sodybą sudarė 5-6 pastatai. Pasiturinčio ūkininko sodyboje buvo iki 10 pastatų. Išskirtinis regiono statybos bruožas – geros medžiagos ir aukšta statybos kokybė bei racionalumas. Lyginant su kitais regionais, naudota gana daug ąžuolo medienos. Iš jos daryti pamatiniai vainikai, slenksčiai, polangiai.

Iki pat XX amžiaus visoje Lietuvoje pagrindinė statybinė mežiaga buvo mediena. Iš medžio buvo ne tik renčiamos sienos, bet ir gaminami langai, durys, klojamos grindys bei lubos, renčiami stogai. Mediena naudota ir pastatų apdailai.

Vakarų Aukštaitijoje nuo seno buvo žinoma statyba iš molio – ji ypač paplito tarpukaryje skirstantis į vienkiemius, kai mediena smarkiai pabrango. Molis maišytas su šiaudais ar pelais, ją puikiai pakeitė. Jis dažniausiai naudotas statant ūkinius pastatus.

Sovietmečiu ypač trėmimų į Sibirą laikotarpiu, dalis vertingų senųjų sodybų buvo nugriauta. Tad sukūrus Lietuvos kultros paminklų apsaugos sistemą, pasak architekto E.Misiulio, ne kažin ką tebuvo galima įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Naujos mados

Reikalavimai sodyboms, esančioms saugomose teritorijose, skiriasi. Griežčiausi taikomi toms, ant kurių prikabintos lentelės su užrašais: „Architektūros paminklas. Sodyba saugoma valstybės.“ Jas privalu ypač saugoti: būtina išlaikyti tradicinius 1,5 kvadratinio metro ploto langus, suskirstytus į tris dalis, stačiakampį pastato planą, regionui būdingas spalvas.“ Vis dėlto ir tokių paminklinių pastatų neaplenkia naujovės – skardiniai stogai, plastiko langai ar dailylentės. Tai patvirtino Auktaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko ir Labanoro regioninio parko direkcjos Kraštotvarkos skyriaus vyr. Specialistas kraštotvarkai Žydrius Mukulys.

Pasak specialisto, vis daugiau žmonių skuba susidėti palstikinius langus. Ir reikalavimas, kad jie privalo būti suskyrstyti į tris dais, ne visiems rūpi. Kartais sugalvojama pastato sienas bei prieangius apkalti plastiko lentelėmis. „rezultatas – pastato sienos apšiurusios, o prieangis blizga apkaltas lenkiškomis plastiko lentutėmis“, – apgailestavo pašnekovas.

Nors sakoma, kad viena pusė niekada nebūna kalta, etnografiniuose kaimuose gyvenantys žmonės priversti rinktis šiuolaikines medžiagas, nes jos pigesnės. Etnografinėms tradicijoms atgimti pirmiausia ir padėtų finansinė valstybės parama. Programomis, kurios veikia tik popieriuje, stogų neuždengsi, o įvertinę kiek kainuoja tradiciniai skiedrų ar gontų stogai, gyventojai nedvejodami renkasi šiuolaikiškus – šiferio ar skardos.

Ž. Mukulys aiškino , kad saugomose teritorijose naujakurius niekas neverčia sodybas statyti pagal tokias pat technologijas, kaip ir prieš šimtą metų, tačiau, pašnekovo nuomone į tradiciją rekėtų žiūrėti kaip į paprastumą ir racionalumą statant. „Žmonės neretai nori vitrininių langų. Bet jei sutaupoma langų kokybės sąskaita, vasarą į pastatą patenka daugiau šviesos, žiūrėk , jau prireikiair oro vėdinimo aparato“, – sakė kraštotvarkininkas. Tradicija patikrinta laiko, tad, Ž.Mukulio nuomone, nors architetas gali pakeisti pastato formą, stogo konstrukciją, to daryti tiesiog neverta.

Kiekvienas nacionalinis parkas turi savo kultūros paveldo objektų apsaugos reglamentą, ir jie, patikino Ž.Mukulys, nėra sugalvoti be priežasties. Nors žmonės saugomose teritorijose ne žemę dirba, kaip buvo įprasta prieš šimtą metų, o malšina kaimo aplinkos ilgesį, autentišką tradicinių kaimo pastatų architektūrą, susiformavusią iki profesionaliosios atsiradimo, būtina išsaugoti. „Vaikščiodamas Užupio rajone gėriesi siauromis gatvelėmis, pastatais. Jei domiesi archtektūra, pastebi išskirtines pastatų detales. Tad ir saugomų teritorijų tikslas – puoselėti architektūros tradiciją, kad autentiška kaimo aplinka išliktų. Gali būti, kad ateityje etnografinę sodybą bus galima pamatyti tik saugomose teritorijose“, – komentavo pašnekovas.
Pamokos architektams

Kraštotvarkos specialistas buvo vienas iniciatorių išleisti architektūros pavyzdžių katalogą „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“. Leidinys skirtas kaimo gyventojms, projektuotojams, statybininkams, kurie domisi Rytų Aukštaitijos architetūra. Jį finansavo Norvegijos Karalystė pagal šios šalies finansinio mechanizmo subsidijos schemą „Patirties perdavimo ir bendradarbiavimo ryšių tarp vietinio, regioninio ir Norvegijoje stiprinimas“. Ž. Mukulys pasakojo, kad idėja išeisti praktinį leidinį ir architektams pateikti gerų pavyzdžių, kaip turėtų trodyti tradicinė sodyba, kilo su mokslininkais vaikščiojant po Labanoro regioninį parką. „Mūsų architektai primiršę , kas yra tradicijos, tad į tradicinę kaimo architektūrą nori įsprausti pikantiškų detalių, tai ji ir praranda savitumą“, – sakė specialistas.

Arcitektė Svajonė Pocienė, proektuojanti tradicines sodybas, įsitikinusi, kad šiuo laikotarpiu nėra jokių kliučiųstatyti naujus modernius namus laikantis Lietuvos etniniams regionams būdingų tradicinės architektūros bruožų. Tačiau ir ji pabrėžė, kad domėtis tradicine architektūra būtina, tad kolegoms, kurie to nedaro, architektė irgi turėtų priekaištų. Ypač dėl projektuojamų rąstinių ne lietuviško, bet rusiško ar norvegiško architetūrinio stiliaus namų. „Visa kita nėra griežtai regamentuota, tradcinę architektūrą galima sumoderninti, bet reikia stengtis išlaikyti senovines proporcijas ar kitus elementus. Tačiau jei sodyba statoma saugomose teritorijose, būtina laikytis autentiškumo“, – komentavo specialistė.

 

Moderni tradicija įmanoma?

S.Pocienės nuomone, aukštaitiška sodyba gali būti gana moderni , kad atitiktų visus šiuolaikinio žmogaus lūkesčius, pasaulėžiūrą ir gyvenimo ritmą. Modernumą architektė suvokia kaip naujų statybinių medžiagų ir šiuolaikiškų, ekologiškų, ekonomiškų technologijų naudojimą. „Statant naują sodybą ar restauruojant esamus statinius geriausia naudoti regionui būdingas vietos medžiagas bei konstrukciją, įsitikinusi S.Pocienė. – Nereikėtų naudoti nenatūralių, sintetinių medžiagų ir gaminių: vinilo ir plastiko lentelių, langų plastikiniais rėmais, ryškių spalvų.“
Užsakovas ir pats gali prisidėti prie projektavimo darbų, pasiskaityti knygų, informacinių leidinių, išsakyti pageidavimų, kokias senovines detales, konstrukcijas nori panaudoti būsimame tradicinės architektūrs name.

 

Skirtingi poreikiai

Ne veltui lietuvių istorijoje ir tautosakoje atsipindi didelis lietuvių prieraišumas gimtiesiems namams. Namo statyba mūsų tautoje buvo mitologizuojama, kiekviena namo detalė ir jo statyba buvo nepaprastai sureikšminami. Ir suprantama, kodėl – name vykdavo bene visas žmogaus gyvenimas. „Šiandien daugelis labai domisi nelietuviškomis fengšui tradicijomis, bet neįsivaizduoja, kad lietuviai irgi žinojo daug būdų, kaip įsirengti namus, kad juose gyvenmas būtų harmoningas ir laimingas“, – sakė S.Pocienė.

Ne visi tradicinėje kaimo sodyboje ketinantieji įsikurti nori kuo šioulaikiškesnio statinio. „jei žmogus nenori namuose įsirengti šiuolaikinių patogumų, tokių kaip vando ar net elektra, tai kodėl gi ne? „ Kiekvienas gali sau leisti pasistatyti namus, kaip jam norisi. Ir atvirkščiai – jei žmogus pageidauja turėti sodyboje vandenį ir kitų patogumų, tam jokių draudimų nėra“, – pabrėžė architektė.