Straipsnis iš žurnalo „Green’as“ 

Straipsnio autoriai: architektė Svajonė Pocienė ir žurnalistė Daiva Ausėnaitė

Rubrika. GRYNAS BŪSTAS

 

Kur  gyvena „žali“ žmonės?

Statybų sektorius, XX a. pasiekęs neregėtą istorijoje mastą bei technologinį lygį, tuo pačiu padarė ir milžinišką poveikį aplinkos, socialinėm bei ekonominėm problemom. Planetos resursus eikvojantis, darantis žalą aplinkai bei žmonių sveikatai „neprotingas“ požiūris į būstą iššaukė daugybę negrįžtamų neigiamų padarinių. Tad pastaruoju metu vis dažniau imama kalbėti apie  būsto kūrimo principų permastymą, ieškoti naujo – „draugiško“ planetai, aplinkai bei pačiam žmogui statybos būdo bei namo koncepcijos. Viena didžiausių tokio virsmo iliustracijų –  šiais metais Vankuveryje (Kanada) vykusių žiemos olimpinių žaidynių infrastruktūra. Statant olimpinį kaimelį, pramoninis rajonas buvo paverstas ekologiška teritorija: namų stogai apsodinti medžiais, įdiegta unikali energijos taupymo sistema, statybų plotai išprojektuoti taip, kad būtų išsaugota kuo daugiau medžių ir t.t. Individualaus būsto statybose pastaraisiais metais taip pat vis dažniau prisimenamos jau primirštos medžiagos, grįžta rankų darbas, diegiamos modernios alternatyvios energijos sistemos. Pasaulyje prasidėjusios „žalio“ namo paieškos, finale materializavosi ekologiško būsto koncepcijoje. Tad pabandykime išsiaiškinti kas gi yra tas ekologiškas būstas, kitaip sakant, kokiuose namuose gyvena „žaliai“ (ekologiškai) mąstantys žmonės?

Kas galėtų paneigti, kad pirmykščių žmonių būstai buvo bene patys ekologiškiausi per visą žmonijos istoriją?  Paprastai žmonės statydavosi būstus priklausomai nuo klimatinių sąlygų ir vietinių statybinių medžiagų, kurias rasdavo savo apylinkėse. Karšto klimato zonoje žmonės neretai būstus susikurdavo olose, ar bent dalinai po žeme, tokiu būdu būstas būdavo natūraliai vėsus.
Priklausomai nuo klimato ir aplinkoje randamu medžiagų namai buvo statomi panaudojant smėlį, molį, medį, akmenis ir kitas vietines medžiagas.
Bėgo amžiai, vystėsi technologijos, sudėtingėjo ir tuo pačiu tobulėjo pati architektūra. Tačiau šiandien XXI a. mes vis dažniau atsigręžiame į „pirmykščią architektūrą“, nes dažnai jos principai pasirodo tobulesni už moderniuosius. Pastaraisiais metais prisimenamos jau primirštos medžiagos, grįžta rankų darbas, statyboje pradedama paisyti namo orientacijos į saulę ir pan. Prie viso to dar diegiamos modernios alternatyvios energijos sistemos, naudojamos naujausios technologijos bei medžiagos. Ir vis dažniau tokia statyba imama vadinti „ekoarchitektūra“ arba „žaliais namais“, pamirštant apie pirminę idėją. Ypač šiuo apibūdinimu mėgstama manipuliuoti pritaikius keletą ekologiškai statybai būdingų elementų. Tad išsiaiškinkime, kas iš tiesų tai yra.

 

Ekologinė architektūra – kas tai?

Ekologiško būsto statyba visų pirma prasideda nuo „ekoarchitektūros“. Na, o „ekoarchitektūra“, savo ruožtu, prasideda nuo… filosofijos, tiksliau – „ekofilosofijos“, kurioje darnaus namo sąvoka neatsiejama nuo suvokimo apie statybų ir patalpų įtaką aplinkai bei žmogaus sveikatai. Čia domėn imama praktiškai viskas: ir ekologiškų medžiagų naudojimas, ir kambarių mikroklimatas, ir  namo eksploatacija, ir aplinkos sutvarkymas, ir net infrastruktūra greta namo. Visame tame itin svarbu įvertinti bei mažinti būsto poveikį aplinkai, užtikrinti maksimaliai efektyvų energijos naudojimą. Tad šiuolaikinio ekologiško namo projektavimas ir realizavimas sudėtingas procesas, dėl ko ties šiais projektais dirba daug įvairių sričių specialistų, inžinierių: architektai, energetikai, aplinkos inžinieriai, bioinžinieriai, kitų sričių mokslininkai.
Taigi, ekologinė architektūra – tai architektūros filosofija, kuri skatina harmoningus ir ekologiškus projektavimo metodus, žmogaus būsto ir gamtos neatsiejamą darnų ryšį ir tarpusavio santykį. Garsiausiais pasaulyje šios srities atstovais – „ekoarchitektais“ yra laikomi Gustav Stickley, Antoni Gaudi, Louis Sullivan, Frank Lloyd Wright, John Lautner, Claude Bragdon, Bruce Goff, Rudolf Steiner, Bruno Zevi, Hundertwasser, Imre Makovecz, Neville Gruzman ir neseniai išpopuliarėję Antoni Albertas, Nari Gandhi, Johnas Preihs bei Laura Baker.
Ekologiško namo sąvoka pasaulyje suvokiama plačiai, vertinant būstą  pagal daugybę parametrų. Galima sakyti, kad kiekvienoje šalyje jie yra kitokie, priklausomai nuo klimato, turimų žaliavų ir valstybės politikos. Tačiau visur kalbant apie „žalią namą“ pabrėžiami keli esminiai principai: ekologiškas būstas turi būti maksimaliai ekonomiškas, jame turi būti efektyviai išnaudojama energija, jį statant būtina naudoti ekologiškas bei natūralias medžiagas, kai kur akcentuojamas ir estetinis namo suderinamumas su aplinka, kurioje jis yra pastatytas.

Ekologiškas = ekonomiškas bei efektyviai naudojantis energiją

„Ekofilosofai“ yra labai praktiški. Ekonomiškumas jiems reiškia, jog ekologiškas būstas turi reikalauti iš aplinkos ir žmogaus kuo mažiau sąnaudų: energijos, pinigų ir laiko, skiriamo priežiūrai.
Nepelno siekiančios organizacijos „Build it Green“ svetainėje (www.builditgreen.org) akcentuojamas energijos vartojimo efektyvumas, kuris anot jų, yra namo „žalumo“ pagrindas. Organizacijos puslapyje rašoma „Energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir atsinaujinančios energijos šaltinių naudojimas, yra veiksmingi būdai mažinti energijos tiekimo trikdžius, gerinti oro kokybę, mažinti klimato atšilimą ir mažinti naujų elektrinių statymo tempus.“
Siekiant ekonomiškumo bei energijos suvartojimo optimizavimo, nemažas dėmesys skiriamas langams. Remiantis organizacijos „Energystar“ duomenimis (www.energystar.gov), pakeičiant langus sandaresniais, sutaupoma nuo 7 iki 24 proc. šildymo ir oro kondicionavimo išlaidų.
Būsimų ekologiškų namų statytojams konkrečių rekomendacijų galima rasti labai daug. Pavyzdžiui,
prieš vienuolika metų įkurtos bendruomenės EcoHause nariai savo tinklalapyje (www.ecologycenter.org) rekomenduoja natūralaus linoleumo grindis arba panaudoti medines grindis iš nugriautų namų, taip pat siūlo gelbėti senus baldus, prikeliant juos antram gyvenimui (pvz. atnaujinant virtuvės spinteles). Kaip medžio alternatyva vidaus apdailai siūlomas bambukas, kamštinės grindys. Elektros lemputės pavyzdiniame amerikiečių name yra mažai energijos naudojančios, visi prietaisai yra didelio efektyvumo. „Žalias namas“ turi turėti saulės energijos vandens šildytuvus. Svarbiausiu žalio namo tikslu, jie mano esant sumažintą poreikį naudoti neatsinaujinančius energijos šaltinius.  Tuo tikslu rekomenduojama įrengti mažo vandens eikvojimo WC, įrengti lietaus vandens surinkimo sistemą, siūloma apsiželdinti stogus ir pan.
Kita Jungtinių Amerikos valstijų nepelno organizacija, suvienijusi kelių bendruomenių gyventojus, pasistatė pavyzdinį ekologišką namą. Jie rengia ekskursijas ir supažindina visus norinčius su pagrindiniais žalio namo principais, kurie, anot organizacijos atstovų, būtų tokie:
• Namo statyboms naudojamos švarios medžiagos ir taikomi tokie metodai, kurie nereikalauja didelių išteklių;
• Naudojami atsinaujinantys ištekliai – saulės baterijos plokštės, vandens taupymo įrenginiai;
• Vengiama toksinių cheminių medžiagų;
• Prie namo įrengtas permakultūrinis ūkis;
• Pastatytas namas (ar atskiros jo dalys) gali būti pakartotinai naudojamos arba lengvai sunaikinamos (nekenkiant aplinkai) pasibaigus jų tarnavimo laikui.
Kaip ir kitose srityse, „ekoarchitektūroje“ atsiranda ir netikrų pranašų. Nekilnojamojo turto agentai, suvokę naujosios „žaliosios“ paklausos principą, vis dažniau ima siūlyti „žaliuosius namus“. Svetainėje www.greenhomesforsale.com galima įsigyti namą už beveik milijoną dolerių. Jame bus viskas, ko reikia prabangai, ant kurios galima „siūti“ eko etiketę: saulės energijos išnaudojimas, ekologinis sodas, langai su dvigubais stiklo paketais, požeminė drėkinimo sistema. Tačiau tik tiek. Tad nesileiskite apgaunami, ekologiškas namas neturi būti brangesnis nei tradiciniai namai iš mūro ir gelžbetonio.

 

 

Dar vienas principas – su gamta susiliejanti namo estetika

Dalis „ekoarchitektų“, kalbėdami apie ekologiškumą namų statyboje, itin pabrėžia estetiką, kuri, jų nuomone, taip pat turi būti – ekologiška. Vienas garsiausių visų laikų architektų F. L. Wright tokią ekologiškos architektūros pakraipą vadino „organiškaja“ architektūra, kuri, jo nuomone, yra „idealios demokratijos laisvoji architektūra”. Jis ieškojo formos ir funkcijos vienybės, išreiškiančios jo meilę gamtai. Organiškąją architektūrą traktavo kaip organizmą, kuris auga ir daug laisviau vystosi, nei ta architektūra, kurią varžo normos ir taisyklės. Ši architektūra pasižymi individualumu, intuicija, laisvomis kompozicijomis. F.L Wright nuomone, kiekvienas architektas niekada neturėtų pamiršti, kad jo pareiga kurti darnią architektūrą žmogui, nekenkiant gamtinei aplinkai.
Pagrindinis reikalavimas ekologiško namo architektūrai yra tas, jog toks namas neturėtų būti lyg parašiutu iš dangaus nuleistas, nederėti prie aplinkos, jis turėtų būti išaugęs iš konkrečios gamtinės aplinkos, derėti prie kraštovaizdžio. Tokį namą statant, privalu naudoti vietines natūralias ir ekologiškas medžiagas. Landšafto aplink namus formavimui taip pat rekomenduojama naudoti vietines augalų rūšis. Prie viso to svarbu nepamiršti tenkinti žmogaus poreikius.

 

 

Pasyvūs bei aktyvūs namai

Sveiko namo idėja kilo gerokai anksčiau, nei pasaulis išmoko kasdien kartoti žodį „ekologiškas“. Neekologiškai pagamintos medžiagos, esančios mūsų namuose, išskiria įvairias sveikatai kenksmingas dalis. Nacionalinė aplinkos sveikatos asociacija (www.neha.org) akcentuoja būsto poveikį tokių ligų išsivystymui kaip astma, alerginiai susirgimai, vėžys, neurologinės problemos, apsinuodijimas švinu, asbestu ar randoniu, ir net gali sukelti mirtį. Tad statant bei įrengiant ekologišką būstą savaime suprantama, jog yra stengiamasi maksimaliai panaudoti egzistuojančias ekologiškas, natūralias, minimaliai apdorotas medžiagas, vengiant medžiagų, galinčių kelti kenksmingą poveikį žmogaus sveikatai.
Žiūrint iš sveikatos pozicijų, bandymai ekologiškais namais vadinti būstus, kurie daugiau ar mažiau įgyvendinę dalį ar kelis ekologiško būsto statybos principus, yra ne visai sąžiningi.
Kadangi efektyvus energijos naudojimas yra viena esminių ekologiško būsto sąlygų, tai ir kiekvienas bandymas bei eksperimentas šioje srityje dažniausiai priskiriamas ekologiško būsto kategorijai – pavyzdžiui, Lietuvoje dažnai ekologišku namu vadinamas pagal pasyvios sistemos principus pastatytas namas – liaudiškai vadinamas „pasyviu namu“. Tačiau šioje vietoje būtina pabrėžti, jog  pasyvų namą ekologišku būtų galima pavadinti tik tuo atveju, jei jame būtų laikomasi ekologiško namo statybos principų.
Pasyvus namas tokį pavadinimą įgijo, dėl to, jog jame intensyviai panaudodami „pasyvūs“ komponentai, tokie kaip pastato orientacija, įrenginiai saulės, vėjo energijai panaudoti, energiją taupanti buitinė technika, energiją taupančios apšvietimo sistemos ir kita. Esminiai reikalavimai pasyviam namui – šilumą izoliuojanti stogo konstrukcija, šilumą izoliuojanti sienų konstrukcija, šilumą izoliuojanti grindų konstrukcija, sandarus namo apvalkalas, trigubo stiklo langai, šilumą izoliuojantys langų rėmai, komfortiška ventiliacijos sistema, optimali instaliacija. Ventiliacijos sistema su efektyviu šilumokaičiu tiekia orą iš lauko ir paskirsto šilumą.
Pasyviojo namo standartas, remiantis  nedidelių energijos sąnaudų namų statybos patirtimi, sukurtas 1995 m. Vokietijoje. Pasyvaus namo sienų varža turi būti bent pustrečio karto didesnė, nei reikalauja statybos normos. Toks namas yra itin ekonomiškas, nes neturi įprastų šildymo šaltinių, jis „moka“ kaupti šilumą ten, kur mums atrodo, kad jos nėra. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus išskiria apie 300 W energijos, namie ją skleidžia ir buities prietaisai: viryklė – apie 3 kW, televizorius – 100-150 W, kompiuteris – 200 W. Šios energijos gali pakakti, kad name būtų šilta.

 

Susilaukę nemažai kritikos, šiuo metu Tačiau

Tačiau šiuo metu pasyvaus namo koncepcija susilaukia vis daugiau kritikos, ypač tie bandymai taikyti pasyvaus namo principus, kuriuose koncentruojamasi tik ties šilumą izoliuojančiais aspektais, nekreipiant pakankamai dėmesio į oro srautus. Tokius projektus skeptikai net vadina „sandariais karstais“, nes kartu su neekologiškomis statybos medžiagomis bei į namą įnešamais, cheminėmis medžiagomis apdorotais, baldais, prietaisais ir net plastmasiniais žaislais, į žmogaus būstą patenkančios kenksmingos sveikatai medžiagos, nesant aktyviam oro srautų cirkuliavimui, tiesiog kaupiasi būste ir po truputį nuodija žmogų.
Gal todėl, kaip atsvara pasyvaus namo koncepcijai, pastaruoju metu itin populiarėja „Aktyvaus namo“ koncepcija. Aktyvus namas – tai namas, kuriame energijos pagaminama pilnai patenkinti poreikius arba netgi daugiau nei jos suvartojama, naudojant alternatyvius energijos šaltinius, natūralų ir dirbtinį vėdinimą. Tokio namo išskirtinumas – daug langų, daugiausiai orientuotų į pietus. Aktyvaus namo kūrėjai teigia, jog kai langai didesni, mažiau elektros sunaudojama apšvietimui, o žiemą per langus į patalpas patenkanti šviesa sukuria pusę šilumos energijos, reikiamos pastatui šildyti. Trūkstamą šilumą gamina ir būsto grindis šildo saulės kolektoriai. Jie kaitina ir vandenį. Jeigu vis tiek vėsu, įsijungia elektrą naudojantis šilumos siurblys. Per aštuonis mėnesius saulės baterijos pagamina daugiau elektros, negu gyventojai suvartoja. Perteklinė energija perduodama į šalies elektros tinklą, dėl ko žiemą trūkstamos elektros energijos iš šalies tinklo gaunama nemokamai.

 

 

„Žalio namo“ paieškos Lietuvoje

Archeologų duomenimis, ilgą laiką mūsų krašto žmonės gyveno stulpinės konstrukcijos nameliuose. Jie būdavo statomi sukalant kuolus į žemę, išpinant tarpus šakomis, plyšius užtepant moliu. Tokie pastatai buvo plonasieniai ir šalti. Šilumą juose galėjo palaikyti tik negęstanti židinio ugnis. Kadangi mūsų kraštuose klimatas pakankamai vėsus ir Lietuvos teritorija nuo senų laikų buvo miškų kraštas, imta statyti rąstinius būstus. Rentiniai pastatai iš gulsčių apvalių rąstų mūsų krašte atsirado VII-VIII a. Šiuo metu Lietuvoje populiariausias gyvenamųjų namų statybos būdas – mūrinė statyba. Namai statomi ne tik iš plytų, bet ir iš didesnių mūrinių elementų: dujų silikato ar kitų blokelių bei porėtos keramikos.
Keraminės plytos arba blokeliai gali būti grynas ekologiškas produktas. Tačiau jų gamybos procesas reikalauja daugiau energijos nei kitų ekologiškų statybinių medžiagų paruošimas. Ir nors Lietuvoje yra gaminami statybos blokeliai iš išskirtinai natūralių medžiagų, šiandien ekologiškais namais Lietuvoje pasididžiuoti beveik negalime, nes jų kol kas yra arba labai nedaug, arba tie, kurie yra (moliniai bei šiaudiniai), vis dar yra nelegalūs. Šiaudinių bei molinių namų statytojai teigia, jog mūsų šalyje nėra sudarytos sąlygos statyti tokius namus. Pavyzdžiui, molis ir šiaudai nėra įrašyti į reglamentuojamų medžiagų sąrašą, kitaip sakant, iš jų namų statyti negalima. Aplinkos ministerijos atstovai sako, kad statybinių medžiagų standartizacija reikalinga tam, kad vėliau neišaiškėtų, kad žmogaus išsikąstas savam sode molis buvo užterštas cheminėmis medžiagomis. Bet gal žmogus galėtų tokius tyrimus pasidaryti? Šiuo metu yra pavienių asmenų, pasistačiusių namus iš tokių nereglamentuotų medžiagų ir jei tik kokiam nors valdininkui šautų į galvą mintis tai uždrausti, šių ekologiškų namų entuziastai Lietuvoje turėtų savo namukus likviduoti.
Taigi tokios pigios ir lengvai, žmogui (dažniausiai be tarpininkų) prieinamos statybinės medžiagos kaip molis ir šiaudai, ko gero, nėra valstybinio masto vertas reikalas. Užtat šiemet mūsų šalyje priimta nauja pastatų energinio taupymo direktyva, pagal kurią nuo 2020 metų visi naujai statomi ir renovuojami pastatai turės būti pasyvūs. O iki kitų metų Seimas turi patvirtinti atsinaujinančios energijos įstatymą, pagal kurį visuomeniniai pastatai turės būti šildomi atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Belieka tikėtis, jog kiti su būsto statyba susiję sprendimai įteisins molį ir šiaudus kaip statybinę medžiagą, po ko gal būt seks dar drąsesni spendimai Lietuvos būsto sektoriaus ekologizavimo link.
Gera žinia ta, jog Lietuvoje vis daugėja entuziastų bei profesionalų besigilinančių į ekologiško būsto statybos principus. Jų tarpe atsiranda net tokių, kurie ekologiją jau bando derinti su etniškumu. Vienas tokių specialistų – Alternatyvios energetikos centro direktorius Algimantas Dailidavičius. Jo teigimu,  kad galėtum projektuoti ekologišką būstą, reikia suvokti aplinką ir valdyti iš jos gaunamą informaciją. „Reikia sugebėti atpažinti gamtos siunčiamus signalus. Dabar žmonės per daug pasikliauja prietaisais. Jie, aišku, viską rodo teisingai, tačiau mes nesugebame to teisingai išaiškinti, susieti tarpusavyje. Kiekvienas specialistas įsigilina tik į savo sritį, nemato ir negirdi, ką daro ar sako kitas. Todėl nebematoma visuma. Senovėje žmonės mokėjo interpretuoti aplinką. Tai aiškiai matyti įsigilinus į etnokultūrą. Pažiūrėkime, kaip skiriasi namai įvairiuose Lietuvos regionuose. Taip yra todėl, kad skiriasi ir juos supanti aplinka. Taigi buvo įvertinama daugybė dalykų: landšafto ypatumai, augmenijos formos ir spalvos, vandens gyslų zonos.“
Pasak A. Dailidavičiaus, ekologiška statyba yra efektyvi tik tada, kai vykdoma kompleksiškai. Pritaikius tik vieną elementą, ji gali būti nuostolinga. Norint priimti teisingus sprendimus, būtina tinkamai įvertinti visus faktorius, susijusius su namu, aplinka, vietinėmis medžiagomis, atliekų panaudojimu, valymu ir t.t. Turint tokią informaciją, lengviau dirbti ir architektui. Paprasčiau nuspręsti, kaip orientuoti namą sklype, kaip išdėstyti patalpas.
Šiuo metu ekologiškam būstui galima būtų priskirti Lietuvoje jau senokai populiarėjančius medinius namus, visai neseniai pradėtus gaivinti senovinius lietuviškus molinius namus bei prieš kelis metus Lietuvoje pradėtus statyti šiaudinius namus. Tad pažvelkime į kiekvieną iš jų atskirai.

 

 

Mediniai namai

Kadangi mūsų kraštuose klimatas pakankamai vėsus ir Lietuvos teritorija nuo senų laikų buvo miškų kraštas, rentiniai pastatai iš gulsčių apvalių rąstų mūsų krašte atsirado VII-VIII a. Pirmiausia tokia statybos technologija pradėta naudoti pajūryje. Ši statybinė medžiaga buvo pati populiariausia ir nuolatos naudojama daugiau nei tūkstantį metų.
Istoriškai taip jau susiklostė, jog lietuvių pamėgta medžio statyba tapo patogumo ir sveikatos idealu. Senovėje, kaip sako K.Makovskis, sodietis ir bajoras bijojo ligos, kai jiems tekdavo gyventi mūro statiny. Senuose ūkio patarimuose ir receptuose pilna įspėjimų prieš mūro gyvenamąjį namą. Iš pamėgimo Lietuvoje medinio gyvenamojo namo užsiliko iš praeities anekdotiškas, bet, manoma, tikras atsitikimas.
„Kažkoks Lietuvos bajoras turėjo vykti Toskanijon išgauti palikimą. Išsigandęs jis žinios, kad ten nesą medinių dvarelių. Niekais nueitų palikimas, jeigu begyvendamas mūro namuose įgausi ligą. Todėl pasiėmė bajoras kartu su savim dailidę, kuris Toskanijoj pastatydino bajorui medinį dvarelį, o sau namą, kuris dar XVIII amžiaus gale buvo italų žingeidumo objektas. Ir šiandien lietuvis nemėgsta plytų statybos dėl, anot jo  drėgnumo ir šaltumo.“ (P.Galaunė „Lietuvių liaudies menas“).
Kadangi Lietuva turi labai senas ir gilias etnoarchitektūros tradicijas, statant rąstinius namus būtina į jas atsižvelgti. Neretai žmonės nežinodami savo krašto tradicijų pasistato rusiško ar norvegiško stiliaus elementus turinčius rąstų namus. Šioje vietoje gali pagelbėti Etninės kultūros globos tarybos rūpesčiu 2008 m. išleisti penki leidiniai apie tradicinę atskirų Lietuvos regionų kaimo architektūrą.
Mediniai rąstų namai puikiai tinka bet kokioms klimatinėms sąlygoms, nes juose vasarą nekaršta, o žiemą nešalta. Juk mediena turi savybę kaupti šilumą vasaros metu ir saugoti ją per visą žiemą. Didesnių karščių metu mediniame name visada vėsu, nėra tvankumo. Mediena atitinka visus sanitarinius-higieninius reikalavimus. Per medinį rąstą dėka jo ląstelinės kamieno sandaros, nepastebimai vyksta nuolatinė oro kaita. Mediniame name savaime suprantama nereikalingi kondicionieriai. Spygliuočių rąstuose likę sakai teigiamai veikia rąstiniame name gyvenančių žmonių kvėpavimo takus ir plaučius. Nustatyta, kad šilta natūralios medienos spalva teigiamai veikia žmogaus psichinę būklę, ramina nervų sistemą ir sukuria palankias sąlygas pilnaverčiam poilsiui. Rąstinio namo patalpose ore nesklando dulkės. Elektrostatinės medžio savybės neleidžia patalpose kauptis statinei elektros energijai, dėl kurios ore ir sklando dulkės. Todėl nuo alergijos kenčiantiems žmonėms rekomenduojama gyventi rąstiniuose namuose.
Sibire, kur žiemą šalčiai siekia 40oC ir daugiau, nuo senų laikų žmonės gyvena rąstiniuose namuose pastatytuose iš 20-25 cm storio rąstų. Medinė siena iš 22 cm saugo šilumą taip pat kaip metro storio mūro siena ir jai nereikalingas papildomas apšiltinimas. Medinės sienos sukaupia šilumą ir tolygiai paskirsto visoje patalpoje. Todėl rąstiniame name bus šilta net per didžiausius šalčius. Pakankamo diametro rąstas yra labiau atsparus degumui, nei plieno konstrukcijos. Ugniagesių yra pastebėta, kad medinės konstrukcijos dega ilgiau ir būna mažiau ugnies pažeistos, nei konstrukcijos su plieninėmis perdangos sijomis.
Ekologai medinius namus kritikuoja dėl žaliavos – medis nors ir atsinaujinantis resursas, tačiau atsinaujinimas vyksta lėtai. Tačiau kadangi rąstų namo amžius siekia 100-200 metų, jame gali nugyventi 2-3 kartos, tuomet nereikės statytis naujų namų ir kirsti medžių. Norint atstatyti pusiausvyrą gamtoje, geriausia medieną statyboms naudoti iš atsinaujinančių ūkių arba atsodinti mišką patiems, tiesiog pasodinant tiek medžių, kiek jų buvo panaudota statant namą.
Mediniai namai būna ne tik rąstiniai, bet ir iš klijuotų rąstų, karkasiniai, skydiniai. Klijuotų rąstų namai nėra tokie efektyvūs kaip grynų rąstų, nes savo sudėtyje turi papildomų cheminių medžiagų – klijų, be to, dažniausiai juos reikia papildomai apšiltinti. Jei visos šios medžiagos būtų ekologiškos, tai toks namas irgi galėtų vadintis ekologišku. Panaši, tik dar keblesnė, situacija su karkasiniais ir skydiniais namais, paprastai juose naudojama visa paletė papildomų statybinių medžiagų. Klausimas, ar jos visos ekologiškos? Jei taip, viskas puiku.
Daugelio Europos šalių medienos pardavėjai ir statybininkai pastebėjo pastaraisiais metais padidėjusį medžio panaudojimą statybose. Netgi tokios konservatyvios šalys kaip Anglija atkreipia dėmesį į vienas po kito dygstančius medinius namus. Didžiąja dalimi šias tendencijas lėmė iš naujo atrandamos medžio savybės bei noras gyventi sveikoje aplinkoje.

 

 

Moliniai namai

Drėbto molio statiniai pintu mediniu karkasu buvo populiarūs Lietuvoje dar XX a. pradžioje, susidomėjimas nedegto molio namais Lietuvoje padidėjo tarpukario laikotarpiu, nes tuomet miško medžiagos brango. Žmonės ieškojo alternatyvių statybos medžiagų. Buvo susisteminta statybos iš molio būdai, pateiktos rekomendacijos. Tuo laikotarpiu išdygo daug molinių ūkinių pastatų, vienas kitas gyvenamasis namas ar net dvarelis. 1939-aisiais moliniai statiniai  sudarė 17,6 proc. visų Lietuvos pastatų. Nemažai šių pastatų išliko po šiai dienai.
Medis ir molis yra statybinės medžiagos, kurių itin gausu Lietuvoje. Be to, jos itin gerai papildo vienas kitą. Molis apsaugo medieną nuo drėgmės, neleidžia plėstis. Ką puikiausiai iliustruoja pajūryje antrą šimtmetį skaičiuojantys fachverkiniai namai. Lietingam klimatui vienas tinkamiausių ekologiškų statybos būdų yra medžio karkasas, užpildytas molio, smėlio ir šiaudų mišiniu. Taip pat lietuviams gerai pažįstamas plūkto molio ir pinto karkaso derinys. Jis labai gerai saugo šilumą bei nepraleidžia drėgmės.
Molis taip pat gali būti naudojamas ir kaip laikanti medžiaga, jei statoma iš atitinkamo mišinio blokelių. Molinių namų statybai tinka visoje Lietuvoje randamas molis, tereikia padaryti tyrimus ir parinkus reikiamus priedus pakoreguoti jo sudėtį. Didesnėje Lietuvos dalyje molinį namą galima pasistatyti naudojant medžiagas, randamas 10 km spinduliu aplink statomą namą. 150 m2 ploto namo molinėms sienoms iškelti reikia 10 dienų ir 10 kW energijos. Tiesa, dar kelis mėnesius jos turės susistovėti ir išdžiūti.
Šiuo metu moliniai namai Lietuvoje yra greičiau egzotika. Keramikė Dormantė Steponavičienė viena pirmųjų prašnekusių apie molinį namą. Moteris jau kelerius metus gyvena 50 kvadratinių metrų moliniame name, kurio sienas pati sulipdė. Tuomet, kai jis buvo statomas, daugelis tai vertino kaip menininkės originalų požiūrį ir sprendimą.
Vadinti Dormantės namą moliniu ne visai tikslu: molis sudaro tik 10 proc. namo statybinių medžiagų, kitos – šiaudai ir smėlis. Tokią statybinę medžiagą keramikė pavadino plaušmoliu.
Šeimininkė namu labai patenkinta, nes jis sausas ir šiltas. „Praėjusią žiemą buvo dienų, kai temperatūra nukrisdavo iki 34 laipsnių, o namelyje laikėsi 24-25 laipsnių šiluma”, – džiaugiasi menininkė. Pasirodo, tokią šilumą skleisdavo plyta, ant kurios šeimynykščiai verda maistą. Ją visą žiemą kūreno malkomis, kurios kainavo vos 350 litų.
Molinių namų statytojas Jonas Juravičius pažymi, kad molis savyje kaupia saulės, oro ir vandens magnetizmą, kuris yra biologiškai priimtinas žmogui, todėl daug planetos gyventojų tūkstančius metų gyvena moliniuose pastatuose. Molinės sienos neskleidžia kancerogeninių, toksinių elementų, yra biologiškai atsparios, nerezonuojančios elektromagnetinių laukų. Absorbcinių ir dispersinių molio savybių dėka patalpoje palaikomas žmogui palankus mikroklimatas.

 

 

Šiaudiniai namai

Vis dėlto  mažiausiai priekaištų tiek iš ekologų, tiek iš architektų sulaukia šiaudiniai namai. Namų iš presuotų šiaudų ryšulių statybos pradžia siejama su presavimo mašinos išradimu. XIX a. pabaigoje naujakuriai, atsikėlę gyventi į Šiaurės Amerikos žemyno stepių teritoriją (dabartinę Nebraskos valstiją), susidūrė su aktualia problema – šiose vietose trūko statybinės medžiagos būstui susiręsti, tuo pačiu ir medienos. Tačiau gamtinės sąlygos buvo palankios grūdinių kultūrų auginimui. Taip ėmė dygti šiaudiniai nami.
Lietuvoje šiaudiniai namai iki šiol praktiškai nebuvo statomi, tuo tarpu pastaruoju metu jie vis labiau populiarėja. Pasak architekto  Daliaus Jurevičiaus, šiaudinį namą galima įsirengti nenusižengiant nei vienam ekologiškam kriterijui. Nukirtus pušį, kitos teks laukti devyniasdešimt metų. O šiaudų būna kiekvienais metais.  Šiaudas – ūkininko veikloje atsirandanti atlieka. Grūdai yra dominuojanti kultūra visam pasaulyje. Tai mūsų duona kasdieninė, o kas lieka iš grūdo – šiaudas – puikus pagrindas būstui. Iš šiaudų surišami briketai ir jie tampa savotiškomis būsimo namo plytomis. Šiaudų briketų nereikia vežtis iš kito pasaulio krašto, jų galima gauti iš artimiausio ūkininko. Kartais net už dyką ar labai simbolinį mokestį.
„Nei viena kita statyba ekologine prasme net arti nepriartėja prie šiaudinio namo. Plaušamolio statybai reikia daug iškastinių medžiagų – molio, smėlio. Tokio namo ant bet ko nepastatysi. Šiaudinį namą gali ant kelių kuoliukų pastatyti, jis labai lengvas. Plaušamolis labai sunkus. Be to, pats statybos procesas šiaudinio namo statymo yra greičiausias. Šiaudinio namo estetiniai sprendimai yra patys įvairiausi. Nori europinio, tvarkingai atrodančio namo – darai tiesias sienas. Nori kažko įdomesnio – darai jį apvalų. Bet kokį projektą gali pritaikyti šiaudiniam namui. Ploniausia šiaudinio namo siena 40 cm, bet tai nėra trūkumas. Rąstinis namas yra švarus, jame nėra cheminių medžiagų. Šiaudas, kaip ir rąstinis namas, kvėpuoja, jis lygiai toks pat švarus. Molinis tinkas, kuriuo dengiamas šiaudinis karkasas, taip pat negeneruoja statinio krūvio. Mediniame name šildymui sudeginsi daugiau malkų negu šiaudiniame name, nes šiaudinis namas yra labai šiltas,“ – vardijo Šiaudinių namų statytojų asociacijos narys Dalius Jurevičius.
Šiaudinis namas iš išorės ir iš vidaus yra gražiai nuglaistomas ir tik kiekvienam name paliekamas „tiesos langas“ byloja apie medžiagą, iš kurios padarytas namas. Molio tinkas apsaugo namą nuo gaisro. Molis, ekologine prasme, geresnė medžiaga už cementą, nes ji iškasama. Cementui pagaminti reikia nemažai resursų (pradedant gamyklos statybomis ir baigiant plytų išvežimu) ir jo gamyboje išskiriama daug kenksmingų, aplinką teršiančių medžiagų.
JAV institutų atlikti bandymai patvirtina, kad šiaudų namas yra nedegus. Jis priskiriamas mūrinių namų kategorijai. Taip yra dėl to, jog šie namai tinkuojami, kas dar apsaugo ir nuo pelių.
Prie šiaudinių namų linksta ir Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinio centro direktorės Editos Milutienės širdis: „Manau, šie namai perspektyviausi, nes yra labai šilti ir reikalauja mažai darbo sąnaudų statant”. Ji rašo mokslinį darbą, kurio tikslas – išanalizuoti naujas namų statybos technologijas ir pateikti išvadą, kurios jų ekologiškiausios. Preliminariai jau dabar matyti, kad lyderiauja šiaudinis namas.
Įvairiuose interneto portaluose rašoma apie žmones, kurie susidomi šiaudiniais namais. Jų judėjimas jau įgavo pavadinimą – „šiaudizmas“. „Visiškas šiaudistas visą namą (sienas, stogą, duris, grindis, langus ir t. t.) ir aplinką tvarkysis kaip šiaudistas. Ekstremaliai išnaudos šiaudizmo ideologiją. O truputį šiaudistas statys tik sienas ir tai ne dėl ekologijos ar įdomumo, o dėl, pavyzdžiui, pigumo,“ – sako Domantas Surkis, vieno iš šiaudinių namų Kaune autorius.
„Idealus namas turėtų išvis nenaudoti šilumą generuojančių specialių prietaisų, t.y. neturėtų būti šildomas jokiu kuru – nei malkomis, nei anglimis, nei mazutu, nei dujomis, nei kuo nors kitu. Šiaudiniame name oras namuose beveik pakankamai įšyla vien nuo maisto gamybos, apšvietimo, žmogaus kūno,“ – samprotauja kitas šiaudinio namo savininkas Petras Devižis.
Jeigu nutarsite statyti šiaudinį namą ūkio būdu ir iš savo medžiagų (patys pasirūpinsite iš kur gauti medžiagų) tai toks namas tikrai atsieis pigiau. Tačiau, jei nenorite išeiti nemokamų atostogų keliems mėnesiams iš darbo ir statybos darbams planuojate samdyti įmonę bei pirkti iš jos medžiagas, šiaudų namas kainuos beveik lygiai tiek pat kiek rąstinis ar mūrinis namas.

 

 

Ekobūsto ateitis

XX amžiuje, sparčiai vystantis technologijoms bei pačiai architektūrai, garsiausi architektai ėmė kurti įspūdingus utopinių ateities miestų, gyvenviečių, namų projektus. Dalis šių architektų jau tada įžvelgė sprendimus, leidžiančius spręsti ekologines šių dienų problemas. Pavyzdžiui, vienas tokių sprendimų – siūlymas miesto plėtrą nukreipti vertikaliai į aukštį (smart growth), o ne horizontaliai į plotį. Tokiu būdu sutaupomas užstatymo plotas, praktiškai atsisakoma kelių, automobilių, supaprastėja atliekų kaupimo ir perdirbimo schema ir kt.
Vienas garsiausių XX a. utopistų, italas Paolo Soleri, sujungė sąvokas „architektūra“ ir „ekologija“ ir įtvirtino naują terminą „arkologija“. Arkologinė P. Soleri teorija buvo  atsakas į jau 7-ajame XX a. dešimtmetyje išryškėjusias aplinkosaugos problemas, kurių pagrindine priežastimi garsusis utopistas įvardijo neracionaliai išsiplėtusias urbanistines struktūras, švaistančias energijos išteklius ir skatinančias visuomenės atskirtį.
P.Soleri siūlė imti pavyzdį iš kelių milijonų metų patirtį turinčių organinių procesų, būdingų natūraliai gamtai, o ne aklai pasikliauti kelių dešimtmečių patirtį teturinčiais technikos atradimais.
P. Soleri siūloma alternatyva – ypač kompaktiški miestai, atkartojantys gamtai būdingus organinius procesus. Tokiuose miestuose iki minimumo sumažėja poreikis tokių urbanistinių elementų kaip keliai, pastatai projektuojami taip, kad būtų galima sutaupyti kuo daugiau energijos (siūloma naudoti daug kupolinių konstrukcijų, kaupiančių saulės energiją), o bendruomenės nariai gyvena susitelkę miesto centre, o būtent tai ir yra būdinga natūraliems organizmams. Anot jo, bendruomeniškumas yra būtina sąlyga lavinti mąstymo procesą, todėl socialinės ir kultūrinės gyventojų reikmės turi būti privalomai tenkinamos.
Savo idėją P.Soleri įgyvendino 1970 m. JAV netoli Finikso mieto esančioje dykumoje., kurioje iškilo pirmasis nedidelis alternatyvusis miestas pavadinimu „Arcosanti“. Šiame mieste galėtų gyventi 5000 gyventojų, tačiau realiai šiuo metu ten gyvena apie 100 žmonių, tame tarpe ir pats P.Soleri. Miestą kasmet aplanko ir keliasdešimt tūkstančių turistų. Susimokėję mokestį ir sutikę prisidėti prie bendruomenės veiklos, jie čia gali pasilikti ir ilgesniam laikui. Šviežiomis daržo gėrybėmis Arcosanti gyventojus aprūpina aplink miestą išsidėstę šiltnamiai, žiemą veikiantys kaip saulės energijos kolektoriai. Architektūros teoretikai šią gyvenvietę dar vadina urbanistine laboratorija.

Straipsnis iš žurnalo „Green’as“ 2010 Nr.2